Savižudybės prevencija

Atmintinė pirminės sveikatos

priežiūros darbuotojams

Vilnius 2000

SAVIŽUDYBĖS PREVENCIJA: PROBLEMOS MASTAI

· 2000 m. pasaulyje gali nusižudyti milijonas žmonių
· Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1 žmogus
· Kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis
· Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje
· Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms
· Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir bendruomenei.

Savižudybė - sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti.

Savižudybė dabar yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Pirminės sveikatos priežiūros personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą ir būtų svarus įnašas į savižudybės prevenciją.

PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PERSONALO SVARBA

· Pirminės sveikatos priežiūros personalas turi ilgalaikius bei glaudžius ryšius su bendruomene ir vietos žmonių pasitikėjimą
· Ðis personalas sieja bendruomenę su visa sveikatos priežiūros sistema
· Daugelyje šalių, kur psichikos sveikatos priežiūra nepakankamai išvystyta, jis yra pagrindinis sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas
· Jo pažintis su bendruomene prireikus padeda išrūpinti šeimos, draugų arba institucijų paramą
· Personalas gali garantuoti nuolatinę, nenutrūkstamą pagalbą
· Per jį dažniausiai pradedama ieškoti pagalbos nelaimei ištikus.

Trumpai tariant, pirminės sveikatos priežiūros personalas visada čia pat, visada prieinamas, pažįstamas ir galintis suteikti pagalbą.

Savižudybė ir psichikos sutrikimai

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse išaiškino du dalykus. Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:
· visų formų depresijos;
· asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė, pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais);
· alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir/arba kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas);
· schizofrenija;
· psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;
· kiti psichikos sutrikimai.

Nors gana dažnai savižudžiams nustatomas psichikos sutrikimas, tačiau net ir išsivysčiusiose šalyse dauguma iš jų nesikreipdavo į psichikos sveikatos specialistus. Todėl lemiamas vaidmuo čia tenka pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams.

Depresija dažniausiai diagnozuojama tiems, kurie įvykdė savižudybę. Beje, retkarčiais dažnas gali jaustis prislėgtas, liūdnas, vienišas ir netvirtas, bet tokia nuotaika ilgainiui praeina. Tačiau kai toks jausmas žmogų užvaldo ir sutrikdo normalų jo gyvenimą, tokia būsena jau nėra tik prislėgta nuotaika, o depresinė liga. Bendriausi depresijos požymiai:
· liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien;
· nebedomina įprastinė veikla;
· nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai - didėja;
· miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama;
· nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;
· menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas;
· nuolat jaučiama irzlumas, nerimastingumas;
· sunku susikaupti, nutarti, įsiminti;
· kartkartėmis kyla mintys apie mirtį ir savižudybę.
Kodėl depresija pražiūrima? Nors vaistų depresijai gydyti yra gana daug ir jie prieinami, liga dažnai nediagnozuojama dėl šių priežasčių:
· žmonės neretai varžosi prisipažinti esą prislėgti, nes tai laikoma silpnumo požymiu;
· jausmai, susiję su depresija, yra tokie įprasti, kad nelaikomi liga;
· depresiją sunku diagnozuoti, kai sergama dar kokia nors somatine (kūno) liga;
· depresiją gali lydėti gausybė neaiškių skausmų ir nemalonių pojūčių.
Depresiją galima pagydyti, savižudybės galima išvengti .

ALKOHOLIZMAS

Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo alkoholio. Savo ruožtu 5-10% piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Alkoholio problemų turėjusiems savižudžiams būdinga:
· labai ankstyva girtavimo pradžia;
· ilgi girtavimo laikotarpiai;
· pasigėrimai;
· prasta (fizinė) sveikata;
· prislėgta nuotaika;
· nesklandus asmeninis gyvenimas;
· neseniai patirta asmeninė netektis (iširusi šeima, skyrybos arba mirtis);
· nepatenkinami darbo rezultatai. Nusižudę piktnaudžiaujantys alkoholiu asmenys ne tik buvo pradėję girtauti jauni, labiau pasigerdavo, bet ir dažnesniais atvejais gimė ir augo girtaujančiose šeimose. Paaugliams savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis.
Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai didina savižudybės pavojų

SCHIZOFRENIJA

Apie 10% sergančių šia liga galų gale nusižudo. Schizofrenijai būdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos ir elgesio visuomenėje normų nepaisymas, trumpai tariant, ryškiai iš kitų išsiskiriantis elgesys ir/arba jausmai bei keistos mintys. Sergantys schizofrenija labiau linkę žudytis šiais atvejais:
· kai ligoniai yra jauni, nevedę, darbo neturintys vyrai;
· ligos pradžioje;
· prislėgtai nuotaikai kamuojant;
· esant dažniems ligos paūmėjimams;
· kai asmuo labiau išsilavinęs;
· kai ligonis esti įtarus. Sergantys schizofrenija dažniau nusižudo šiais atvejais:
· ligos pradžioje, kai žmogus jaučiasi sutrikęs ir/arba suglumęs;
· prasidedant pagerėjimui, kai išoriški ligos požymiai nebe tokie ryškūs, tačiau ligoniai tuo metu būna labai pažeidžiami;
· būsenai ėmus blogėti, kai žmogus jau tarėsi įveikęs ligą ir buvo nusiraminęs, bet štai jam vėl iškilo ta pati grėsmė;
· netrukus po išrašymo iš ligoninės.

SOMATINĖS (KŪNO) LIGOS IR SAVIžUDYBĖ

Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės. Tokios ligos yra:
· neurologiniai sutrikimai (epilepsija, impulsyvumas, agresyvumas ir lėtinė negalia sąlygoja polinkį į savižudybę; jį sustiprina piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas);
· stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai (juo sunkesnis; pakenkimas, tuo savižudybės rizika didesnė);
· vėžys - paskutinėse ligos stadijose didėja savižudybės rizika. Ji daugiau būdinga vyrams, praėjus tam tikram laikotarpiui po diagnozės nustatymo (per pirmuosius penkerius metus), taip pat chemoterapijos metu;
· žIV / AIDS - tos ligos požymiai, prognozė ir pats pobūdis padažnina savižudybes tarp užsikrėtusiųjų žIV. Didžiausias jų pavojus esti tuoj po diagnozės nustatymo, kol pacientas dar nebuvo po testo konsultuotas. Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus:
· cukraligė;
· išsėtinė sklerozė;
· lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinimamojo trakto sutrikimai;
· kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams;
· kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos;
· lytinės funkcijos sutrikimai;
· judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.

SOCIODEMOGRAFINIAI IR APLINKOS VEIKSNIAI

Lytis - vyrai dažniau įvykdo savižudybę, moterys dažniau bando nusižudyti.
Amžius - dažniausiai jaunimas (15-35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys.
Ðeimos padėtis - išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys žudosi dažniau nei turintys partnerį.
Gyvenantys vieni arba atskirai nuo šeimos yra labiau pažeidžiami.
Profesija - statistikos duomenimis, dažniau nusižudo gydytojai, veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.
Bedarbystė - pats darbo netekimas labiau provokuoja savižudybę negu bedarbio statusas.
Migracija - labiau pažeidžiami žmonės, persikėlę iš kaimo į miestą arba į kitą regioną.

Gyvenimo stresai - dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:
· tarpasmeninės problemos - kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos nariais, draugais, meilužiais;
· atstūmimas, nereikalingumo jausmas , pvz., netekus šeimos ir draugų;
· praradimai, pvz., finansiniai nuostoliai, artimųjų netektis;
· darbo ir pinigų problemos - darbo praradimas, išėjimas į pensiją, finansiniai sunkumai;
· visuomeninės krizės, pvz., spartūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai;
· įvairūs kiti stresoriai - gėda, apkaltinimo grėsmė.

· Lengvai prieinamos priemonės - nesunkiai prieinami savižudybės būdai ir priemonės yra labai svarbus veiksnys, sudarantis galimybę nusižudyti. Tokių priemonių prieinamumo apribojimas yra ypač veiksminga savižudybės prevencijos strategija.

· Suicido demonstracija - nežymią savižudžių dalį sudaro jautrūs paaugliai, kurie stebėjo suicidą gyvenime arba žiniasklaidoje, ir tai paskatino juos pačius pasekti tokiu pavyzdžiu.

SAVIžUDžIŲ DVASINĖ BŪSENA

Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai:

1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti - jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.

2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai. Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.

Kaip užmegzti kontaktą su asmeniu, galvojančiu apie savižudybę ar mėginusiu nusižudyti

Labai dažnai, kai žmogus sakosi pavargęs nuo gyvenimo, nematąs prasmės toliau gyventi, į tai arba numojama ranka, arba papasakojama apie kitus žmones, kuriems buvo dar blogiau. Nei viena, nei kita tokiam žmogui nepadės. Pirmas kontaktas su savižudžiu yra labai svarbus. Dažnai susitikimas su juo vyksta prie žmonių - gydymo įstaigoje, namie arba viešoje vietoje, kur gana sunku atvirai pasikalbėti.
1. Pirmiausia būtina rasti tinkamą vietą ramiam ir priimtinai konfidencialiam pokalbiui.
2. Skirti tam pakankamai laiko. Savižudis paprastai tik per ilgesnį laiką "išsikrauna", tad reikia būti psichologiškai pasirengusiam suteikti jam tokią galimybę.
3. Svarbiausias uždavinys yra jį išklausyti. (Ištiesti ranką ir išklausyti savaime yra didelis žingsnis mažinant savižudžio neviltį.)
Tikslas - nutiesti lieptą per nepasitikėjimo, nusivylimo ir beviltiškumo bedugnę ir suteikti žmogui viltį, kad pasidarys geriau.

Kaip bendrauti
· Klausytis įdėmiai ir ramiai
· Stengtis suprasti žmogaus jausmus (įsijausti)
· Be žodžių rodyti supratimą ir pagarbą
· Gerbti žmogaus nuomonę ir vertybes
· Kalbėti atvirai, neapsimestinai
· Parodyti atidumą, rūpestį ir nuoširdumą
· Sutelkti dėmesį į žmogaus jausmus.

Ko nedaryti
· NEnutraukinėti per dažnai
· NEsibaisėti ir nesikarščiuoti
· NEparodyti, kad esi užsiėmęs
· NEsidėti globėju;
· NEsakyti įkyrių ar neaiškių pastabų;
· NEužduoti sunkių klausimų.

Ramus, atviras, atsargus, palankus ir nesmerkiantis kalbėjimo būdas palengvina bendravimą.

Išklausyk nuoširdžiai ir šiltai
Elkis pagarbiai
Įsijausk
Domėkis ir pasitikėk


Savižudybė: mitai ir faktai

Mitai		Faktai
žmonės, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo		Dauguma nusižudžiusiųjų kokiais nors ženklais išreikšdavo savo ketinimus
Savižudžiai yra tvirtai pasiryžę numirti		Dauguma iš jų yra ambivalentiški, dvejojantys
Savižudybė įvyksta be įspėjimo		Daug savižudybių įvyksta būsenai pagerėjus, kai žmogus pasidaro energingesnis ir žvalesnis
Pagerėjimas po krizės reiškia, kad savižu-dybės pavojaus nėra		Desperatiškos mintys gali virsti destruktyviais veiksmais
Visoms savižudybėms kelio neužkirsi		Teisybė. Bet daugumai iš jų - galima
Savižudis visada išlieka savižudžiu		Suicidinių minčių gali iš naujo kilti, bet jos nėra pastovios ir kai kuriems niekad nepasikartoja